Hohoh. Roma bella. You beautifull. Mielas berniukas Ugo ir naktį puošnesnis ir gal net šiltesnis Trevi. Ir Boromini, būtinai Boromini - labai noriu pamatyti jo dar, nes panašu, kad jis tikresnis. Ir įdomesnis, beabejo. Ta bažnytėlė... mažutė, įsprausta į gatvę, bet su palinkusiu frontonu - su ja galima kalbėtis.
Dar - visi tie parkai, paminklai, memorialai - ir viskas - iš seniau. Gal tai romiečių bėda - jie neturi erdvės nieko kurti dabar. Arba neturi jėgų, nes konkuruoti su šitais lobiais labai sunku ar net neįmanoma. Gal tikrai tas senovės paminklų aukštinimas, atsiradęs ne taip ir seniai, nėra jau toks gėris - tai rodo tam tikrą brandumą (per pagarbą), bet atima jėgas, energiją ir savotišką sveiką pyktį, leidžiantį kurti kitaip, savaip, nebūtinai teisingai - pagal save ir sau. Taip jie ir gyvena čia - labai didžiuodamiesi ir tuo pačiu užspausti į kampą savo pasididžiavimo abjektų. Neklystantys, nes nekuriantys. Na bet ok, didžiuotis kažkuo (turėti kuo didžiuotis) - tai daug.
Dar - nuostabios, nepakartojamas naktinio miesto panoramos, kurių beveik niekas nemato (20 žmonių trečią valandą nakties gražiausioje apžvalgos aikštelėje kurią kada nors mačiau - juokingai mažai). Asmeniškai aš skųstis negaliu, tik nenustoju stebėtis. Kaip ir naktinio miesto tuštumu. Įdomu, čia dėl turistų ar pačių italų tingumo?
Ostia... Skamba saldžiai ir yra švelni... Truputį liūdna. Kankorėžis - kol kas brangiausias mano trofėjus. Aj ir dar Ostijos miestelis šalia visų tų griuvėsių. Labai paprastas, jaukus ir gyvas, kaip vestuvės šalia renesansinio bokšto. Manau, ta šiluma sušildys mane kurį nors žiemos vakarą. Ir dar: niekada niekada - jokių gerbėjų į pažintines keliones. Truputį jaukia atmosferą. O be to - dabar turėsiu jį kažkada atsminiti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą