Net neabejoju, kad šitas parkas Lietuvoje (Vilniuje) būtų viena mano mylimiausių vietų. O čia tai atrodo savaime suprantama - metalo linkis, marmuro orus grakštumas, cikados ir žinoma griuvėsių didybė aplink, gali net neabejoti.
Ir dar - gavau bilietą į operą sekmadieniui! Tokį vieną vienintelį, puikioje vietoje, šypsausi iki šiol.
Galeria nazionale d`arte moderna.
Norėčiau rašyti, kaip tapė simbolistai. Kūnų lengvumas... Tai ne antika, tai poezija. Nors antika irgi poezija, bet ji kaip hegzametras. O čia - kažkas lengvo ir greit pamirštamo, lyg mylėtis paryčiais.
Ir Munchas čia... Ar gali taip atsitikti, kad mane užvaldys nežinoma jėga ir pulsiu tušinuku badyti kurio nors paveikslo, negalėdama savęs suvaldyti? Būtų taip simboliška... Jiems patiktų.
Hugo Simberg, "L`angelo ferito". 1903. Tokiame lietuviškame peizaže. Ar tai buvo nykiausia vieta, kokią jis begalėjo sugalvoti?
Klimtas... Jis tiesiog norėjo nutapyti štai šitaip. Piešė idėją (figūras) o paskui tiesiog žaidė negalėdamas sustoti. Turbūt šypsojosi, nes truputį nerimavo.
Giacomo Balla. Villa Borghese. Labai keistas paveikslas. Geras paveikslas. Kaip nauja sena fotografija, tik tikriau. Sudarytas iš atskirų dalių, atrodo lyg vientisas, tačiau pažiūrėjus atidžiau - jos nesuseina. Statula, šakos, vaza, dangus - lyg pagauti įsitempusio turisto žvilgsnio . Ar mes visada taip matome?
Ir Kandinskis... Švelnusis Kandinskis... Ir Mondriani čia... Na ir Modigliani, nors labai atsipalaidavęs paveikslas, bet vis viena grakštus. Ir dar jie čia turi visą salę Georgio de Chirico. Truputį kitaip jį įssivaizdavau. Labai jaukus ir liūdnas - visai kaip autoportrete. Bet jei jau liūdna, tai galima sau leisti truputį pasilinksminti ir liepti gyventi marmurinėms galvoms arba išmokyti bliauti kažkurio mito heroję (Lukreciją).
Alberto Burri čia ir dabar (Romoje turisto akimis) žiūrisi labai taikliai. Po begalinio marmuro kritimo ir kilimo klostėmis, briaunomis, įlinkiais - ta raudona persukta plastikinė draperija... Sujaudina.
Galeria Borghese
Aha... O prieš ją dar tikras tikras italas su savo motoroleriu. Va dabar dar vienas, nežinau net ar italas, bet ėmė ir prigulę šalia ir šneka fig znaet ką, man rodos, apie mano akis. O gal savo akis. Nervuoja. Beja, atrodo, dar nerašiau - italai man nepatinka (ypač jauni). Bent jau tie kuriuos matau Romoje. O šitas įkyrus kaip reta. Nu tai va. Bernini. Mėgautis kūnu. Oda. Visos kitos medžiagos jo berods nelabai domino - tiek apsiaustas, tiek šuns kailis tokios pat faktūros. Bet galva sukasi, taip. O gal ji labiau susisuko nuo visų tų satyrų, angeliukų, vyrų iir moterų žiūrinčių iš viršaus. Pasakojančių kažką, o gal net kviečiančių pasakoti. Kaip televizorius. Žmonėms reikia bendrauti. Tuo pačiu metu kai salės šeimininkas vienatvėje gurkšnodamas vyną matavo atstumą nuo satyro kulkšnies iki savo svajonės, lietuvaičiai panašiai sėkmingai bendravo su žalčiu, debesimis ir alaus puta. Ar tikrai didelis skirtumas? Aha, ir dar Caravaggio. Negaliu prisiekti, kad žiūrėčiau į jį, jei nežinočiau, koks jis svarbus dailės istorijai. Nors... Labai apnuoginta istorija. Viskas - jos tikrumui. Nežinau, kokią istoriją jis norėjo papasakoti, bet spėju, kad - it`s just history repeating itself. Jis turėjo būti gerokai pavargęs nuo satyrų su angeliukais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą