Roma - rugpjūčio 4 d.

Hohoh. Roma bella. You beautifull. Mielas berniukas Ugo ir naktį puošnesnis ir gal net šiltesnis Trevi. Ir Boromini, būtinai Boromini - labai noriu pamatyti jo dar, nes panašu, kad jis tikresnis. Ir įdomesnis, beabejo. Ta bažnytėlė... mažutė, įsprausta į gatvę, bet su palinkusiu frontonu - su ja galima kalbėtis.
Dar - visi tie parkai, paminklai, memorialai - ir viskas - iš seniau. Gal tai romiečių bėda - jie neturi erdvės nieko kurti dabar. Arba neturi jėgų, nes konkuruoti su šitais lobiais labai sunku ar net neįmanoma. Gal tikrai tas senovės paminklų aukštinimas, atsiradęs ne taip ir seniai, nėra jau toks gėris - tai rodo tam tikrą brandumą (per pagarbą), bet atima jėgas, energiją ir savotišką sveiką pyktį, leidžiantį kurti kitaip, savaip, nebūtinai teisingai - pagal save ir sau. Taip jie ir gyvena čia - labai didžiuodamiesi ir tuo pačiu užspausti į kampą savo pasididžiavimo abjektų. Neklystantys, nes nekuriantys. Na bet ok, didžiuotis kažkuo (turėti kuo didžiuotis) - tai daug.
Dar - nuostabios, nepakartojamas naktinio miesto panoramos, kurių beveik niekas nemato (20 žmonių trečią valandą nakties gražiausioje apžvalgos aikštelėje kurią kada nors mačiau - juokingai mažai). Asmeniškai aš skųstis negaliu, tik nenustoju stebėtis. Kaip ir naktinio miesto tuštumu. Įdomu, čia dėl turistų ar pačių italų tingumo?


Ostia... Skamba saldžiai ir yra švelni... Truputį liūdna. Kankorėžis - kol kas brangiausias mano trofėjus. Aj ir dar Ostijos miestelis šalia visų tų griuvėsių. Labai paprastas, jaukus ir gyvas, kaip vestuvės šalia renesansinio bokšto. Manau, ta šiluma sušildys mane kurį nors žiemos vakarą. Ir dar: niekada niekada - jokių gerbėjų į pažintines keliones. Truputį jaukia atmosferą. O be to - dabar turėsiu jį kažkada atsminiti.

Roma - rugpjūčio 3 d.

Net neabejoju, kad šitas parkas Lietuvoje (Vilniuje) būtų viena mano mylimiausių vietų. O čia tai atrodo savaime suprantama - metalo linkis, marmuro orus grakštumas, cikados ir žinoma griuvėsių didybė aplink, gali net neabejoti.



Ir dar - gavau bilietą į operą sekmadieniui! Tokį vieną vienintelį, puikioje vietoje, šypsausi iki šiol.


Galeria nazionale d`arte moderna.

Norėčiau rašyti, kaip tapė simbolistai. Kūnų lengvumas... Tai ne antika, tai poezija. Nors antika irgi poezija, bet ji kaip hegzametras. O čia - kažkas lengvo ir greit pamirštamo, lyg mylėtis paryčiais.

Ir Munchas čia... Ar gali taip atsitikti, kad mane užvaldys nežinoma jėga ir pulsiu tušinuku badyti kurio nors paveikslo, negalėdama savęs suvaldyti? Būtų taip simboliška... Jiems patiktų.

Hugo Simberg, "L`angelo ferito". 1903. Tokiame lietuviškame peizaže. Ar tai buvo nykiausia vieta, kokią jis begalėjo sugalvoti?
Klimtas... Jis tiesiog norėjo nutapyti štai šitaip. Piešė idėją (figūras) o paskui tiesiog žaidė negalėdamas sustoti. Turbūt šypsojosi, nes truputį nerimavo.
Giacomo Balla. Villa Borghese. Labai keistas paveikslas. Geras paveikslas. Kaip nauja sena fotografija, tik tikriau. Sudarytas iš atskirų dalių, atrodo lyg vientisas, tačiau pažiūrėjus atidžiau - jos nesuseina. Statula, šakos, vaza, dangus - lyg pagauti įsitempusio turisto žvilgsnio . Ar mes visada taip matome?
Ir Kandinskis... Švelnusis Kandinskis... Ir Mondriani čia... Na ir Modigliani, nors labai atsipalaidavęs paveikslas, bet vis viena grakštus. Ir dar jie čia turi visą salę Georgio de Chirico. Truputį kitaip jį įssivaizdavau. Labai jaukus ir liūdnas - visai kaip autoportrete. Bet jei jau liūdna, tai galima sau leisti truputį pasilinksminti ir liepti gyventi marmurinėms galvoms arba išmokyti bliauti kažkurio mito heroję (Lukreciją).
Alberto Burri čia ir dabar (Romoje turisto akimis) žiūrisi labai taikliai. Po begalinio marmuro kritimo ir kilimo klostėmis, briaunomis, įlinkiais - ta raudona persukta plastikinė draperija... Sujaudina.

Galeria Borghese

Aha... O prieš ją dar tikras tikras italas su savo motoroleriu. Va dabar dar vienas, nežinau net ar italas, bet ėmė ir prigulę šalia ir šneka fig znaet ką, man rodos, apie mano akis. O gal savo akis. Nervuoja. Beja, atrodo, dar nerašiau - italai man nepatinka (ypač jauni). Bent jau tie kuriuos matau Romoje. O šitas įkyrus kaip reta. Nu tai va. Bernini. Mėgautis kūnu. Oda. Visos kitos medžiagos jo berods nelabai domino - tiek apsiaustas, tiek šuns kailis tokios pat faktūros. Bet galva sukasi, taip. O gal ji labiau susisuko nuo visų tų satyrų, angeliukų, vyrų iir moterų žiūrinčių iš viršaus. Pasakojančių kažką, o gal net kviečiančių pasakoti. Kaip televizorius. Žmonėms reikia bendrauti. Tuo pačiu metu kai salės šeimininkas vienatvėje gurkšnodamas vyną matavo atstumą nuo satyro kulkšnies iki savo svajonės, lietuvaičiai panašiai sėkmingai bendravo su žalčiu, debesimis ir alaus puta. Ar tikrai didelis skirtumas? Aha, ir dar Caravaggio. Negaliu prisiekti, kad žiūrėčiau į jį, jei nežinočiau, koks jis svarbus dailės istorijai. Nors... Labai apnuoginta istorija. Viskas - jos tikrumui. Nežinau, kokią istoriją jis norėjo papasakoti, bet spėju, kad - it`s just history repeating itself. Jis turėjo būti gerokai pavargęs nuo satyrų su angeliukais...

Roma - rugpjūčio 2 d.

Terme di Carraculum. Viešpatėliau, kas buvo tie žmonės, kurie visa tai statė?? Aš suprantu, tos didžiulės mūro sienos teikia nuostabią vėsą, bet... bet - šalia didžiulis stadionas, jis visą dieną ant saulės ir jame ir dabar bėgioja - tie patys lengvai pagyvenę italai...
O pirtys p astatytos apie antrą amžių. Jas naudojo apie tris šimtus metų, kol neatėję barbarai nenukirto akveduko. Nu ir gerai, nusprendė vietiniai, vis viena jos buvo per toli nuo miesto... Ir taip - didžiulės laiko ir pačių romiečių apgriautos sienos. Fragmentai dekoruotų didžiulių granito gabalų. Staulos išvežiotos po muziejus. Tačiau yra dideli pastoliai. Cink cink cink - ant jų kažką kalinėja.., viena žmogutis. Prieš akis - du Felinio darbininkai ant pastolių - "klausyk, o ar neitum tu šikti...".

Joo, prieš porą dienų Rūtai rašiau, kad per dieną po kilą numetu. Bet ne taip viskas paprasta, nes man rodos, jau įėjau į itališko maitinimosi žavesį - kitaip negalima, jie pyksta. Taigi, šiandien suvalgiau puikią pastą, užgėriau bokalu alaus ir užgėriau puodeliu kavos (už dešimt eurų), ir dar likeriuko pasiūlė. Kadangi porcijos visada didžiulės, greičiau nei per pusantros valandos niekaip nesusisuksi. Bet kaip gera... Pasiilgsiu itališkos kavos. Tai maždaug kaip ištarti bella... murrr...

Su šiuolaikiniais menais pas mus sunku, bet čia gal dar blogiau. Nors paroda tikrai nebloga (o kiek chrestomatinių dalykėlių...), žmonių beveik nėra, įėjimas nemokamas, nu.

O šiaip - labai įdomu, ką atsiminsiu. Dainuojantį padavėją, kavos skonį, mūrų šešėlius, italą, taip ir neišdrįsusį manęs užkalbinti (ech), gatvelių mozaiką, kurios neišpainiočiau ir per mėnesį, ką? O gal tikrai - Koliziejų ir kitus trimis žvaigždutėmis pažymėtus objektus? Ką atsiminsiu ir kaip visa tai gyvens manyje? Kol kas atrodo, kad tas miestas tiesiog puikuojasi savimi, reikalaudamas komplimentų, tačiau būdamas kurčias visam kitam. Gal aš neteisi? Na gerai. Tu graži. Įspūdinga. Taip. Komplimentai.

Šįvakar kažkoks nejaukuma apėmė, ką aš žinau, taip juokingai nieko nesinorėjo. Suvažinėjau iki tusovno kvartalo ir atgal... Lyg labai ne man būtų. Na ką gali žinoti, gal tikrai šiandien ne mano vakaras... Dar prisiminiau rusę priėjusią prie Piramidės - ieškojo darbo. Kažkoks rusių moteriškių tūsas šalia piramidės. Tobula eklektika. Ir ją sutikau keliaudama į into me/out of me. Eklektika kubu, nu.

Roma - rugpjūčio 1 d.

na ok, vistik reikia kažką užsirašyti, nes jaučiu, kad jau pradedu pamiršti. Nors nesu tikra, kad užrašyta ir liks atminyje, vis viena išliks detalės ir lengvas chaosas, bet gal keliaujama dėl to, kad ir papasakoti būtų ką... Anūkams. Toks pageltęs blogas. Cha.
Tai va, Roma. Jau kelinta diena čia, bet vis dar nežinau, kaip ji man. Kaip visada, negaliu atitrūkti nuo žmonių, todėl erzinuosi, nes aplink tik turistai. Kaip būtų nyku jei paaiškėtų, kad tai ir yra Roma. Amžinas miestas... O dabar - piazza del Populo. Bažnyčios-dvynės, ant vienos iš jų laiptų - prabangus pavėsis. Persikreipusios ant kuprinių miegančių turistų galvos ir kojos. Nuvargusio karščio idilė. Šaltas fantano vanduo. Prieš akis - Canova, Felinio mėgiamas kabokas. Įtariu nerasiu ten nieko tooookio feliniško, bet vis tik vyno reik įkalt.

Bažnyčiose čia nebesimeldžiama. Bent paprastomis dienomis. Miega kinietė turistė. Europietis turistas užėjo ramiai peržiūrėt prifotografuoto grobio. Foto... foto... kas čia tokio... Iš lauko girdisi pietietiški ritmai - bandas iš kokios Ispanijos, jei ne toliau. Ispanijos aikštėje. Groja, beja, gerai ir garsiai. O bažnyčia puošni, nors ir nedidelė. Viena iš svarbiausių jos puošmenų - vėsa. Net atrodo, kad tai viskas ką ji gali duoti...

Atrodo, taip nebemėgsti jų visų ir kiekvieno atskirai - bet štai ima ir atneša dainuodamas italas picą... neįtikėtino dydžio ir skonio picą už dviejų colos buteliukų kainą. Ir valgydama kažkokia itališka meliodija pagardintą skanią picą, kartu su šuns lojimu, mašinų burzgesiu, kiniečių klegesiu, italų melodingu kalbesiu ir vakaroNes vėsa, atleidi "jiems" viską. Nes "jie" - tiesiog "jie". Nors man dar liko keletas dienų, viskas pasikeis dar penkis kartus...

"Kartais tie patys lieka net jų gyventojų vardaiir jų tartis, net veido bruožai, tačiau dievai, gyvenę su tais vardais ir virš tų vietų, išėjo, nieko nepasakę, o jų vietoje susisuko gūžtas kiti dievai. Ir bergždžia klausti, ar šie dievai geresni už senuosius, ar blogesni, idant tarp jų nesama jokio ryšio..." Italo Calvino, Nematomi miestai.